atsijokėti

atsijokė́ti 1. atsigauti, atsipeikėti: Buvo numirštąs – atsijokė́jo Ds. Atsijokė́jau bent kiek ir vėl apsirgau Šmn. Nespėjau iš nustebimo atsijokė́t Kp. Padėk, kad eičiau, galvą apsukęs, nebeatsijokėdamas savo tinginio Vaižg. 2. atgauti sąmonę: Taip smarkiai susitrenkė, lėkdamas nuo vežimo, kad po pusadynio tik atsijokė́jo Ds. Pritrenktasai gana greit atsijokė́jo Ob. Kad pylė akmeniu galvon, tai vargiai atsijokė́jau! Ppl. Kai nulėkė nuo arklio, tai ilgai negalėjo atsijokė́t Ds. Buvo apslobęs, bet greit atsijokė́jo Ds. 3. susiprasti, susigriebti, atsiminti: Atsijokėjau negerai padarius, kai jau buvo po laiko Užp. Atsijokėjus moteriškė pradėjo gailėtis prarastų pinigų rš. Tik dabar atsijokė́jau, kad vakar nepasidariau kirvakočio Rk. Pakviesta šokt, betgi atsijokėjo, šoko stačiai ir ėmė kaip padūkusi suktis Vaižg. Tik veikiai atsijokėjo čia jį nebe vieną tokį esant Vaižg. Gerai, kad atsijokė́jau, o ne, tai būč sprandą nusisukęs Sv. Niekaip aš atsijokė́t negaliu, kaip te buvo, ba labai girtas buvau Ds. \ jokėtis; atsijokėti